Alfonso Butės asmeninis puslapis
 

Detalioji rinkimų programa, jos paaiškinimai, atsakymai į klausimus

Pora klausimų pretendentui į kandidatus Alfonsui Butei

Klausimas: Kai kurie programos punktai tai iš fantastikos srities. Pavyzdžiui punktas „aprūpinti visus grįžtančius, neįgaliuosius ir visus pageidaujančius ir Lietuvoje gyvenančius socialiniais būstais su išsipirkimo teise“

Atsakymas: Čia ne fantastika. Čia matematika ir nieko daugiau. O jeigu matematika, vadinasi nediskutuotina. Pavyzdys. Valstybė suformuoja užsakymą pastatyti per visą Lietuvą 50 000 socialinių būstų. Vidutinė vieno devyniasdešimt kvadratinių metrų naujos statybos būsto kaina su 15 proc. statybinės organizacijos pelno 80 000 eurų. Tokiu būdų, visi šie būstai kainuotų 4 milijardus eurų. Vien paskutiniame statybos etape – pastato surinkime iš statybinių konstrukcijų su medžiagomis pusę statinio vertės sudaro darbo užmokestis ir su juo susiję mkokesčiai. Sumuojame: jeigu vieno darbininko atlyginimas 2000 eurų. Beveik 40 procentų arba 800 eurų sudaro mokesčiai Sodrai. Nuo likusių iki 15 proc. Gyventojų pajamų mokestis (GPM). Nuo likusios sumos 1200 iki 15 proc GPM gyventojų pajamų mokestis atėmus neapmokestinamąjį dydį tai sudarytų apie 100 eurų. Vadinasi, nuo savo atlyginimo darbuotojas, kurio atlyginimas popieriuje 2000 eurų, sumoka nuo 45 iki 50 procentų mokesčių. Darome išvadą: nuo būsto, kurio vertė 80 tūkstančių eurų apie 40 tūkstančių sudaro darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai. Pagal mūsų su jumis paskaičiavimą mokesčiai sudaro nuo 45 iki 50 procentų, o tai reiškia, kad valstybė tuojau pat pastačiusi vieną būstą atgauna apie 20 tūkstančių eurų mokesčiais vien tik susijusiais su darbo užmokesčiu. Ir tai tik už paskutinįjį statybos etapą. Prie šių mokesčių dabar pridėkime 21 procentą PVM t.y. 16,8 tūkst. Eurų (pridėtinės vertės mokestis). O visame tame yra dar ir 10 – 15 procentų įmonės pelno. 80, 0 tūkst. (viso būsto kaina) -16,8 (PVM)=63,2 tūkst. eurų kaina be PVM. Toje kainoje kaip taisyklė yra 15 proc. arba 9,48 tūkst. eurų pelno. (63,2 tūkst. eurų x 0.15 proc. pelno = 9,48 tūkst). Pelno mokestis apmokestinamas 15 proc. 9,48 x 0.15=1,422 tūkst. eurų. Viską sudėję turime 20,0 tūkst. Eurų (mokesčiai susije su darbo užmokesčiu) 

36,8 tūkst. + 1,422 tūkst.= 38,22 tūkst. eurų t.y.47,78 procentai mokesčių. Ir tik už vieną būsto paskutinįjį statybos baigiamąjį etapą. Tačiau jokio namo ar būsto nepastatysime be gelžbetonio gaminių. Vadinasi, tam reikia iš karjero atsivežti žvyro, skaldos smėlio. Viso to iškasimui, atsivežimui į gelžbetonio gamyklą naudojamas transportas. Transportui naudojamas kuras kurio kainoje 80 procentų sudaro mokesčiai. Ekskavatoriaus operatoriui, sunkvežimio vairuotojui mokamas atlyginimas, nuo kurio taip pat ir tokia pačia proporcija skaičiuojami mokesčiai, kurie vėliau įskaičiuojami į gelžbetonio kainą. Tačiau, kad pagaminti gelžbetonį reikia cemento. Cemento gamyboje taip pat, praktiškai, viskas tas pat. Po to prasideda statinio konstrukcijų gamyba gamykloje, kurioje naudojami ekskavatoriai, sunkvežimiai, operatorių darbas. Šiems vėl reikalingas kuras, vėl reikalingi operatoriai, vairuotojai. Suskaičiavus visas statybos elementų gamybos kainas, transporto išlaidas, visas energetinių išteklių kainas nuo pat pirmojo etapo iki pačios pabaigos iki namo užbaigimo (nesisumuoja tik PVM, nes įvairiuose etapuose daromos PVM atskaitos) bendras mokesčių procentas gali siekti net iki 80 procentų statinio, o kartu ir Jūsų būsto vertės. Tai būtų įmanoma, jeigu visos statybinės medžiagos tame skaičiuje ir apdailos medžiagos būtų gaminamos Lietuvoje. Tačiau, kai dalis statybinių medžiagų įvežamos iš užsienio, o vietiniai gaminiai dėl kvailos mūsų politikos branginti energetinius resursus sugalvoti vis naujus ar didinti senus mokesčius tampa nekonkurencingi ne tik pasaulinėje, tačiau ir vietinėje rinkoje. Tada šis mokesčių surenkamų į Lietuvos biudžetą procentas mažėja, nes tų produktų, kurie atvežami iš užsienio ir naudojami Lietuvoje gaminimo išlaidos ir su jomis susiję mokesčiai lieka tose valstybėse ir pildo ne mūsų, o tų valstybių biudžetus. Pavyzdžiu čia galima būtų imti „Achema“, „Akmenės cementą“ Neprotingai branginant žaliavinius resursus, energetiką, kurie gamybos kaštuose užima didelę dalį, vienos ar kitos įmonės negali sėkmingai konkuruoti su pigesniais rytų šalių ar lenkiškais produktais ir, matomai, valdžios didelių pastangų dėka jas kada nors prives prie bankroto. Tokia jau ta Lietuvos politika. Net viską paliekant kaip yra dabar, net nesprendžiant energetinių resursų piginimo, o tik apsiribojus finansinių resursų atpiginimu ir jų prieinamumu, paskelbus masinę gyvenamųjų namų statybos programą Lietuvoje pradėtų kurtis statybinių, apdailos medžiagų gamybos verslai ir gamyklos. Tačiau ir tai dar ne viskas. Gavę atlyginimus žmonės eina į parduotuves, perka maistą, moką mokesčius už buitines ir komunalines paslaugas. Šie pinigėliai patenka į prekybos tinklus, kurie savo ruožtu moka mokesčius per kuriuos didžioji atlyginimų dalis tiesiog sugrįžta į valstybės biudžetą, Sodrą.

 Per metus mes penkiasdešimties tūkstančių būstų nepastatysime, nes paprasčiausiai tam darbui truks statybos specialistų. Vadinasi ir keturių milijardų eurų tam neprireiktų. Užsibrėžkime tikslą išleiskime atitinkamus įstatymus, garantijas, kad visi grįžtantieji iš emigracijos ir neišvykusios svetur jaunos šeimos, visi negalią turintys ir jų šeimos per metus, du, tris bus aprūpinti socialiniais būstais su teise juos išsipirkti, o žmonės dirbantys statybose bus aprūpinti socialiniais būstais pagreitinta tvarka ir darbuotojų atsiras. Panaši sistema veikė sovietiniais laikais su kooperatiniais butais, kai žmonės, įmokėję pradinį įnašą, gaudavo statomą butą ir už jį mokėdavo dalimis ir išsimokėdavo per sutartą laiką. Dažniausiai per 10 metų. Pirmaisiais metais mes pastatykime 10 000 socialinių būstų. Tam reikėtų 800 milijonų eurų. 38 tūkstančius eurų už vieną bustą, už visu 10 000 bustų – 380 milijonų valstybė susigražintų mokesčių pavidalu iki namų užbaigimo. Kita dalis iš perkančiųjų šiuos bustus susimokėtų didesnę ar mažesnę pinigų dalį, sakykime, kad tai būtų 20 procentų visos busto sumos. Tai sudarytų dar 16,0 tūkst. eurų. Už vieną būstą. Už 10 tūkst būstų būtų 160 milijonų eurų. Likusius 280 milijonų būstų savininkai susimokėtų per 10 metų, mokėdami po 218,0 eurų per mėnesį. Tokiu būdu, vienai šeimai mėnesinė įmoka be komunalinių mokesčių, įskaitant ir papildomus mokesčius dėl atidėto mokėjimo neturėtų viršyti 350 eurų per mėnesį.

Mes su jumis paskaičiavome tik paskutiniojo statybos proceso dalies pačios statybos mokesčių dalį. Tačiau norint įvertinti kokią iš tiesų statomo būsto kainos dalį sudaro mokesčiai, reikėtų mokesčius skaičiuoti nuo pat smėlio, žvyro kasimo karjeruose, vežimo į betono gamyklas, cemento gamybos visas transporto išlaidas, betono gamyklų išlaidų mokesčius, gautume, jog mokesčiai su Sodra sudaro nuo 70 iki 80 procentų statinio kainos, o tai reiškia, kad nuo 80 000 eurų vieno būsto kainos mokesčiai su Sodra sudaro virš 56 tūkst eurų.

Į dešimt tūkstančių naujų būstų sugrįžtų bent po tris šeimos narius. Imant, jog kiekvienam Lietuvos gyventojui nuo tik gimusio iki senelio BVP tenka po 15 000 eurų per metus, sugrįžus dešimčiai tūkstančių šeimų po tris narius kiekvienoje, BVP padidėtų 450 milijonų per metus. Štai ir prasidėtų išsivaikščiojusios Lietuvos sugrįžimas. Kiekvienas sugrįžęs žmogus yra potencialus vartotojas. Jis naudotųsi ir mokėtų už elektros energiją, komunalines paslaugas, šildymą, kasdien vartojamą maistą ir t.t. O visose šiose paslaugose yra labai didelė dalis mokesčių, mokesčių, mokesčių.

  Tačiau, kad ši programos dalis veiktų ne bet kaip, o gerai veiktų reikalingas ne svetimos valstybės bankas Lietuvoje, o Lietuvos nacionalinis komercinis bankas, kuris turėtų konkrečią užduotį aprūpinti Lietuvos poreikius kiek įmanoma pigesniais piniginiais resursais. Šiuo metu Skandinavijos šalių bankuose yra sukaupta 20 milijardų Lietuvos indėlininkų lėšų už kurias indėlininkams mokamos nuo nulio iki 1 procento palūkanos. Tuo pačiu metu Lietuva skolinga užsienio bankams 18 milijardų eurų. Vien už šios skolos palūkanas kiekvieną dieną mūsų skola užsieniui didėja 1,2 milijono eurų. Žinant, jog didžioji šios paskolos dalis buvo paimta už 9,5 procento, tai nesunku suprasti, jog per 10 metų skola padidėjo 95 procentais. Visi šie skaičiai jums turėtų labai daug ką pasakyti. Valdžios keičiasi, o pražūtinga politika tęsiasi.

Klausimas: Skaičiai rodo, jog tai ką jūs sakote yra tiesiog įtikinama, net akivaizdu. Kas galėtų priešintis tokiam progresyviam posūkiui Lietuvos ekonomikoje?

Atsakymas: Šiuo metu yra nusistovėjusi tarp grupuočių įtakų pasidalinimo sfera. Todėl kiekviena intervencija iš šalies ar kitokia nuomonė, galinti įtakoti susiklosčiusią situaciją vertinama kaip pasikėsinimu į elito susikurtą perbūvį ir iššaukia elito didžiulį pasipriešinimą. Šiuo metu Valstybė būstų nestato. Būstus stato privatus sektorius. Jis nusiperka žemės sklypą, už mažiausiai įmanomą kainą samdosi rangovą, o po to būstus pardavinėja jau komercinėmis kainomis. Būsto statybos savikaina arba kaina už kurią būstą pastato statybinė organizacija nuo pardavinėjamos gyventojams kainos skiriasi iki dviejų kartų. Dalį tų būstų įsigyja potencialūs būstų nuomotojai, kurie tuos būstus nuomoja nuomininkams. Tokių būstų nuomos kainos Vilniuje svyruoja apie tūkstantį eurų už mėnesį. O dabar įsivaizduokite, kad šalies prezidentu tampa Alfonsas Butė ir pradeda programą visas jaunas šeimas aprūpinti socialiniais būstais ir dar su išsipirkimu, mokant tik po 250 eurų per mėnesį. Būstų kainos pas privačius statytojus imtų kristi. O kur būstų nuomotojai dėtų nuomai prisipirktus būstus, kurių atsipirkimą jie ruošėsi per dešimt metų? Masiškai pradėjus statyti būstus, kristų būstų nuomos kainos. Todėl nuomos verslu užsiimantys verslininkai dėl savo biznio galėtų tokiam pretendentui į kandidatus ir gerklę nuosavais dantimis perkąsti. Kai kalbu su būstų statytojais jie man sako „tu mūsų biznį sužlugdysi“, nes niekas nebenorės mokėti už būstą po 120 tūkstančių eurų, kai tu pristatysi po 80 000 eurų ir dar su negražinama valstybės pagalba. Kai kalbu su statybinės organizacijos vadovais jie taip pat pyksta, nes jie nenori mokėti po 2000 - 3000 eurų atlyginimus darbininkams, kai jis dabar, nesant pakankamai darbo vietų, susirandą darbininkų ir už minimalų ar šiek tiek didesnį atlyginimą. O ką jau bekalbėti apie bankus. Dabar bankai suteikdami paskolą už didžiulius procentus reikalauja užstatyti dar ir nekilnojamą turtą, t.y. kitą būstą. Ar Jūs įsivaizduojate kiek per sunkmetį žmonių prarado savo įkeistus būstus? Todėl per sunkmetį, kai įmonės bankrutavo, ūkio rodikliai traukėsi, bankai gavo didžiulius pelnus. Jiems mano kalbos apie savo nacionalinį komercinį banką, apie pigias ir be užstatų paskolas šoką įvaro. Todėl ir atsiranda iškarpytos televizijų laidos, užsakomieji straipsniai koks blogas, koks nekompetentingas šitas kandidatas Alfonsas Butė. O eiliniai žmonės, kuriems ir skirta ši programa, kad jie, pagaliau pasijustų žmonėmis, kad galėtų kurti savo šeimas, turėtų kur gyventi, dirbti ir uždirbti, neturi kada gilintis. Jiems sakoma jie tiki. Jiems rodoma koks nevykęs ar kvailas šis kandidatas, jie tam pritaria. O kaip jie gali patikrinti to kandidato kompetenciją, kaip ją išmatuosi? Ne veltui sakoma, ko negali įveikti priešų bombos ir kulkos tą gali padaryti žiniasklaida.

  Aš padariau viską kas nuo manęs priklauso. Iškėliau savo kandidatūrą į prezidentus. Pateikiau savo programą. Su ja galima susipažinti mano internetiniame puslapyje www.alfonsasbute.lt, susimokėjau nemažą užstatą.

Yra visos prielaidos, kad programa būtų įgyvendinta. Gal būt ne visa iš karto, tačiau per pirmus metus, padarius net nedidelę jos dalį, padėtis pradėtų keistis iš esmės. Jau antrus metus būtų galima padaryti dar daugiau, trečius dar daugiau...